Įvadas į šinšilas kaip naminius gyvūnėlius
Sveiki atvykę į nuostabų šinšilų augintojo pasaulį! Šinšilos yra maži, kailiuoti graužikai, kilę iš Pietų Amerikos Andų kalnų, žinomi dėl neįtikėtinai minkšto kailio ir žaismingo būdo. Kaip naminiai gyvūnėliai, jie yra unikalūs dėl specifinių priežiūros poreikių, ilgo gyvenimo trukmės ir žavingų keistenybių. Istoriniu požiūriu šinšilos buvo medžiojamos dėl kailio, kas vos nesunaikino jų laukinėje gamtoje iki XX a. pradžios. Šiandien jos veisiamos nelaisvėje naminių gyvūnėlių prekybai, su dviem pagrindinėmis rūšimis, laikomomis kaip naminiai gyvūnėliai: Chinchilla lanigera (ilguodegė šinšila) ir Chinchilla brevicaudata (trumpuodegė šinšila). Supratimas apie jų istoriją ir taksonomiją yra puikus išeities taškas užtikrinant joms laimingą, sveiką gyvenimą.
Šinšilos priklauso šeimai Chinchillidae ir yra glaudžiai susijusios su viščiukais bei kitais Pietų Amerikos graužikais. Jų taksonomija atspindi prisitaikymą prie atšiaurių, didelio aukščio aplinkų, kas daro įtaką jų priežiūros poreikiams kaip naminiams gyvūnėliams. Pavyzdžiui, jų tankus kailis — iki 60 plaukų vienoje šaknelėje — padeda išlikti šiltam šaltame klimate, bet tai taip pat reiškia, kad jie lengvai perkaitsta temperatūrose virš 75°F (24°C). Kaip naujam savininkui, atpažinus šiuos natūralius bruožus, bus lengviau sukurti tinkamas namų sąlygas savo šinšilai.
Šinšilų istorijos supratimas
Šinšilos turi įdomią istoriją, susijusią su jų gimtąja buveine šalyse kaip Čilė, Peru, Bolivija ir Argentina. Laukinėje gamtoje jos gyvena uolėtuose, džiūvėsyje vietovėse aukščio iki 14 000 pėdų (4 270 metrų), kur prisitaikė taupyti vandenį ir klestėti ant skurdžios augmenijos. Andų indėnai, tokie kaip Činča gentis (iš kurios kilęs jų pavadinimas), vertino šinšilas dėl kailio dar gerokai prieš atvykstant europiečių kolonizatoriams XVI a. Iki 1900-ųjų permedžiojimas sukėlė drastišką populiacijos mažėjimą, paskatindamas apsaugos pastangas ir naminių veisimo programas.
Ši istorija svarbi naminių gyvūnėlių savininkams, nes pabrėžia, kodėl šinšilos turi tokius specifinius poreikius. Jų laukiniai instinktai lemia elgesį, tokį kaip šokinėjimas (jos gali šokti iki 6 pėdų ar 1,8 metro!) ir slėpimasis urvuose, todėl atkartoti šias galimybes nelaisvėje yra raktas į jų gerovę. Žinojimas apie jų praeitį taip pat skatina vertinti jų atsparumą ir unikalumą kaip kompanionus.
Taksonomija ir rūšių pagrindai
Taksonomijos požiūriu šinšilos patenka į tvarką Rodentia, potvarką Hystricomorpha, kuri grupuoja jas su kitais Pietų Amerikos graužikais, tokiais kaip jūrų kiaulytės. Gentis Chinchilla apima dvi pagrindines anksčiau minėtas rūšis. Chinchilla lanigera, dažniausia naminių gyvūnėlių prekyboje, turi ilgesnę uodegą ir lieknesnį kūną, o Chinchilla brevicaudata yra tvirtesnė su trumpesne uodega, bet retai laikoma kaip naminis gyvūnėlis. Naminės šinšilos dažnai būna įvairiose spalvų mutacijose — kaip pilka, beige ar violetinė — sukurtose per atrankinio veisimo būdą.
Supratimas apie jų klasifikaciją padeda savininkams suprasti, kodėl šinšilos nėra tiesiog „didelės jūrų kiaulytės“. Jų fiziologija, tokia kaip subtili virškinimo sistema, pritaikyta dideliam skaidulų kiekiui, kyla iš evoliucinio fono. Pavyzdžiui, jos negali virškinti riebaluotų ar saldžių maisto produktų, todėl būtina siūlyti šieną ir specialius granules.
Praktiniai patarimai naujiems savininkams
Pradėti galite nuo šių patarimų, pagrįstų jų istorija ir biologija:
- Sukurkite vėsią aplinką: Atsižvelgiant į jų Andų kilmę, laikykite buveinę tarp 60-70°F (15-21°C). Venkite tiesioginės saulės ar drėgnų vietų, nes jos negali prakaituoti ir gali patirti šilumos smūgį.
- Imituokite natūralų elgesį: Pateikite aukštą, daugiaaukštę narvą (bent 3 pėdos aukščio), kad patenkintų šokinėjimo instinktus, ir įtraukite slėptuves, imituojančias urvus.
- Maitinimo priežiūra: Maitinkite neribotą kiekį timotėjinio šieno ir apie 2-4 šaukštus šinšiloms skirtų granuliu per dieną. Venkite saldumynų su cukrumi ar riebalais — laikykitės retkarčiais džiovintų žolelių ar rožių klubuočių.
- Dulkių vonios: Jų tankus kailis reikalauja dulkių vonių (naudojant šinšiloms saugias dulkės) 2-3 kartus per savaitę, kad išliktų švarus, imituojant, kaip jos valosi vulkaninėse pelenų dulkėse laukinėje gamtoje.